NOT A MEMBER?
Sign up
3/10/2016 12:59
+7

Mintyss....

Aš pavargau... Pavargau tikėti,jog viskas greit baigsis,pavargau pykti ant viso pasaulio,pavargau tiesiog nekęsti visų tų su kuriais kažkada kažkas siejo ir kurie galbūt prisidėjo prie to kokia dabar esu. Aš savęs nebeatpažystu,žiūriu į savo atvaizdą veidrodyje ir pasigestu to šilto žvilgsnio,tos naivios mergaitės kuri mokėjo svajoti,tiesiog džiaugtis kiekviena akimirka ir svarbiausiai ji mokėjo mylėti. Mylėti gyvenimą,save,aplinkinius....Dabar ji kitokia. Į viską žiūri šaltu žvilgsniu,jai niekas nebeįdomu,ji nemato tų kurie nori būti tiesiog šalia. Ji nebesupranta kaip gali kažkas kažką daryti gero kitam be noro gauti kažką atgal. Visur įžvelgia klastą,melą.
Aš pavargau žvelgti į žmones su panika,lyg jausčiausi pranašesnė už juos,bet realiai pati suprantu,kad taip nėra ir jog niekindama visus bandau apsaugoti savo kiautą nuo galimų pavojų. Puolimas gi geriausia ginyba. Ir kas svarbiausia aš tikrai nesu iš tų žmonių kurie laikytų pykti ant kitų,kad ir kiek būtų daug kandančių man aš visada vadovaujuosi taisykle,jog neturiu teisės kito teisti.Tikiu,joglazda turi du galus ir visi tie kurie dabar laimingi mane matantys palūžusią sulauks savo atpildo.
Pavargau apsimetinėti tuo kuo nesu. Aš nesu nagla,aiplėša. Tu tik pasistenk suprasti, niekada neskubėk teisti.



"Tvora apaugusi spygliais,pažvelgt bandau į kitą pusę.Tuščia...niekas neateis...paliko...dingo..neberūpi...Viena šaltam sniege guliu,o jame pėdsakai,tik mano pėdsakai...Nebuvo niekas,neatėjo,tik tyliai rėkė-tu ne mano. Glaudžiuosi prie ledinės sienos,įsileisk, čia nenoriu mirti,klausausi-neatsako niekas...Negirdi jie manęs,negirdi...Ledinė ašara braižo man skruostą,vienišą delną dengia sniegas,o vėjas įkyriai kartojo VIENA tu,nes esi jiems niekas..."
View
...