NOT A MEMBER?
Sign up
12/12/2016 23:02
+1

Kas tu esi?

Einu naktinėmis Vilniaus gatvėmis ir jaučiu, kaip D.Razauskas šaukia galvoje - "Kas tu esi? Mano broli!". Trumpam sustoju ir apsidairau į save. Į kitus. "Ir ne tai ko, šį vakar atėjęs, neradai, nerandi, nerandu ir ne himnai ne vėliavos, vėjas, neša smėlį ant mūsų vardų..." tęsia jis ir suprantu, kad esu tame nejaukiai paskendęs. Užpustytas, labiau sniego nei vėjo, labiau sušalęs, nei ištirpęs, bet negaliu sustoti. Šiandien aš vienas ir nesu tikras kas. Tai būtų nieko tokio. Bet kažkodėl dėl to gėda. Gėda būti ... pasimetusiu, neužtikrintu, nežinančiu. Juk tai neįkvepia ką?
Prieš porą dienų peržiūrėjau serialą Westworld. O dabar skambant nežinančioms dainoms prisimenu sceną iš vienos serijos. Kiekvienas Androidas (robotas) turi turėti kertinį akmenį apie kurį viskas sukasi. Ar mes žmonės ar labiau androidai? Ar žmogui nereikia kertinio akmens? Kas jis yra? Oooo aš manau reikia ir dar kaip reikia ir aš jį turėjau! Vadinau jį šeima, ištikimybe, morale, meile, atsidavimu, vertybėm. Ir praradau jį. Ir panašu, kad pats jį išmečiau. Išdaviau savo žmoną, pirkau moteris. Nesigailiu skyrybų. Gailiuosi, kad tai mano nesekmė, kad vieta kurioje buvau kategoriškas ir užtikrintas sugriuvo. Nebeturiu akmens ant kurio stovėčiau. Gaila, bet negali jo pastatyti iš drąsių, skambių frazių ir pasižadėjimų. Jam reikia laiko, istorijos, valios, nuoseklių sprendimų. Pergalė tikra, kai nėra lengva.
...